Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) papasakojo apie savo statusą Visagalio Allaho akyse ir kad jis pasiekė aukščiausią Jo meilės lygį, kokį pasiekė Abraomas (ramybė jam). Štai kodėl neigė, kad turėtų kitą artimą draugą nei Allahas, nes jo širdis pilna meilės ir išaukštinimo Allahui bei žinių apie Jį, taigi, joje nėra vietos niekam kitam. Jei jis būtų priėmęs artimą draugą iš žmonių, tai būtų buvęs Abu Bakr (tebūnie Allahas juo patenkintas). Tada jis perspėjo neperžengti leistinų meilės ribų, kaip tai padarė žydai ir krikščionys dėl savo pranašų ir teisiųjų kapų, kad pavertė juos dievais, kuriuos reikia garbinti vietoj Allaho ir statyti garbinimo vietas virš tų kapų. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) uždraudė savo tautai tai daryti.