Kai kurie vyrai priėjo prie vieno iš kompanjonų ir paklausė jo apie Pranašo minbarą, kurį naudojo Pasiuntinys, ir iš ko pagamintas. Jie apie tai diskutavo ir ginčijosi. Taigi, kompanjonas jiems paminėjo, kad Pranašas atsiuntė kažką pas vieną moterį iš ansar, kuri turėjo vergą stalių, prašyti: „Pasakyk savo vergui, kad padarytų man minbarą, ant kurio galėčiau atsisėsti kai kalbu su žmonėmis.“ Moteris pakluso ir liepė savo vergui pagaminti Pranašui minbarą iš Tamarisko medžio. Kai jis baigė, moteris nusiuntė minbarą Pranašui, kuris įsakė jį pastatyti į savo vietą mečetėje. Tada jis meldėsi ant jo, tarė takbir ir nusilenkė. Tada jis nusileido atgal, neatsukęs veido ir atsigulė šalia minbaro pagrindo, o tada grįžo atgal. Baigęs maldą, jis atsisuko į žmones ir pasakė: „O žmonės, aš tai padariau tik tam, kad galėtumėte sekti mano pavyzdžiu ir išmokti mano maldos.“