explain-icon

Paaiškinimas

Pranašas maldos metu pakeldavo rankas trijose pozicijose lygiagrečiai arba priešais pečius t.y. kur susijungia pečiai su viršutinu rankos kaulu. Pirma pozicija: pradėdamas maldą ir ištardamas takbiratul ihram (maldos atidarymą). Antra: ištardamas ruku takbir. Trečia: pakeldamas galvą iš ruku pozicijos sakant „sami allahu liman hamidah, rabbana va lakal hamd“. Pranašas nepakeldavo rankų nei pradėdamas sudžud, nei pakildamas nuo jo.

explain-icon

Iš hadiso privalumų

  • Viena iš priežasčių, kodėl meldžiantis pakeliame rankas, yra ta, kad tai yra maldos puošmena ir Visagalio šlovinimas.
  • Buvo įrodyta, kad Pranašas pakėlė rankas dar vienoje pozicijoje, kaip pranešama nuo Abu Davūd ir kitų, su Abu Hamid As-Saidi formuluote, pakildamas iš pirmo tašahud, trijų ir keturių rakatų maldose.
  • Iš Pranašo taip pat buvo autentiškai pranešta, kad jis pakeldavo rankas ties ausų lygiu, jų neliesdamas, kaip pranešama su Malik Ibn Al-Huairis formuluote dviejose Sahih knygose: „Ištardamas takbir, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pakeldavo rankas, kol jos pasiekdavo jo ausų lygį.“
  • Tasmi (sami allahu liman hamidah) sujungimas su tahmid (rabbana va lakal hamd) yra išskirtinis imamui ir besimeldžiančiam vienam. Tačiau tas, kuris meldžiasi už imamo, turėtų pasakyti tik: „rabbana va lakal hamd“.
  • Nuo Pranašo buvo autentiškai praneštos keturios formuluotės, susijusios su posakiu: „rabbana va lakal hamd“ po ruku, ir tai yra viena iš jų. Pageidautina laikytis šių formuluočių ir vartoti jas pakaitomis.