Abdullah Ibn Amru (tebūnie Allahas juo patenkintas) sakė: „Aš užsirašydavau viską, ką girdėjau iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), kad įsiminčiau. Kuraišo (genties) žmonės man liepė tai nedaryti sakydami: „Ar tu užsirašysi viską, ką girdi iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), o Pasiuntinys yra žmogus, kuris kalba ir pykčio, ir pasitenkinimo metu?“ Taigi, aš nuo tada nustojau rašyti Paskui aš tai paminėjau Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam). Jis parodė pirštu į savo burną ir pasakė: „@Rašyk, nes prisiekiu Tuo, kurio rankoje yra mano siela, kad iš to nieko neišeina, išskyrus tiesą, ir pykčio, ir pasitenkinimo metu.“ Visagalis Allahas tarė apie Savo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam): {Ir nekalba jis (savo) troškimu. (3) Tai tėra apreiškimas, apreikštas. (4)} [Koranas, sūra „Žvaigždė“ 53:3-4].