share_hadeeth
Pranašas išmokė Ibn Masud tašahud (kuris turi būti kartojamas maldoje) laikydamas jo ranką tarp abiejų savo rankų, kad atkreiptų jo dėmesį, tarsi jis mokytų jį sūros iš Korano. Tai rodo, kokiu svarbiu Pranašas laikė šį tašahud, jo žodžius ir reikšmes. Taigi Pranašas pasakė: „At-tahijatu lillah“: Tai reiškia, kad kiekvienas žodis ar poelgis, reiškiantis šlovinimą, yra vardan Visagalio Allaho. „As-salvat“: Tai reiškia, kad žinomos maldos, tiek privalomos, tiek savanoriškos, yra vardan Visagalio Allaho. „At-tajibat“: Tai reiškia, kad geri žodžiai, darbai ir savybės, parodančios tobulumą, yra vardan Visagalio Allaho. „As-salamu alaika ajuhan-nabiju va rahmatullahi va barakatuh“: Maldavimas, kad Pranašas būtų apsaugotas nuo bet kokio blogio ir žalos bei gautų daugiau gėrio. „As-salamu alaina va ala ibadillahis-salihin“: Tai prašymas, kad besimeldžiantis ir kiekvienas teisus vergas danguje ir žemėje būtų saugus. „Ašhadu alla ilaha illallah“: Tai reiškia, kad tvirtai pripažįstu, kad nėra tikro dievo, išskyrus Allahą. „va ašhadu anna muchammadan abduhu va rasuluh“: Patvirtinu, kad Pranašas yra Allaho vergas ir paskutinis Jo Pasiuntinys. Tada Pranašas paragino besimeldžiantįjį pasirinkti, kokį maldavimą jis norėtų.
