Pranašas uždraudė duoti įžadą, kuris reiškia, kad žmogus įsipareigoja daryti tai, ko jam nenumato šariatas. Jis sakė: Įžadas nieko nepagreitina ir neatideda. Tai tik priemonė, kuria galima ką nors išgauti iš vargšo, kuris daro tik tai, kas jam privaloma. Taip pat įžadas nesuteikia to, kas nebuvo iš anksto Allaho numatyta.

• Šariate nenumatyta duoti įžadą, bet jei žmogus jį duoda, jis privalo jį įvykdyti, nebent tai būtų nuodėmė.
• Draudimo priežastis yra ta, kad „tai neatneša gėrio“, nes jis negali atitolinti nieko, ką jau nustatė Allahas, ir kad įžadą davęs asmuo negalvotų, jog įžadas patenkino jo poreikius. Visagalis Allahas yra laisvas nuo tokio poelgio.
• Al-Kurtubi sakė: Šis draudimas galioja tada, kai žmogus sako, pavyzdžiui: jei Allahas išgydys šį ligonį, aš duosiu tokią ir tokią labdarą. Priežastis, kodėl tai yra makrūh (nepageidautina), yra ta, kad kai jis minėtą pamaldumo aktą padarė priklausomą nuo minėto tikslo, paaiškėjo, kad jis neturėjo ketinimo priartėti prie Visagalio Allaho už tai, ką Jis padarė, bet jis pasirinko kompensacijos kelią šiuo atveju. Tai aiškiai matyti iš to, kad jei Allahas nebūtų išgydęs ligonio, jis nebūtų davęs labdaros, kurią padarė priklausomą nuo šio išgydymo. Toks yra šykštuolio požiūris, kuris nieko neduoda iš savo turto be tiesioginės kompensacijos, kuri dažniausiai būna didesnė už duotą sumą.

1. Pagrindinis
2. Jurisprudencija ir jos principai
3. Sandorių teisėtvarka
4. Priesaikos ir įžadai
5. Hadithas

• Prisiekiu Allahu - jei Jis panorės -, jei kada nors duosiu priesaiką ir pamatysiu, kad kitoks variantas yra geresnis už pirmąjį, aš išpirksiu savo priesaiką ir padarysiu tai, kas geriau.“