Abu Mūsa Al-Ašari (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakoja, kad jis kartu su grupe žmonių iš savo genties nuėjo pas Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam). Jie ketino jo paprašyti duoti jiems kupranugarių, kad galėtų dalyvauti džihade. Tačiau, Pranašas prisiekė, kad jiems neduos ir kad neturi, ką jiems duoti. Jie grįžo ir kurį laiką pasiliko. Tuomet Pranašui buvo atvežti trys kupranugariai, o šis juos išsiuntė pas juos. Jie tarė vienas kitam: „Allahas mūsų nepalaimins, nes Pranašas prisiekė, kad nesuteiks mums kupranugarių.“ Taigi jie nuėjo ir paklausė jo apie tai. Tuomet Pranašas jiems pasakė: „Visagalis Allahas davė jums šiuos kupranugarius, nes Jis jums padėjo ir padarė juos jūsų nuosavybe, o aš esu tik priežastis, dėl kurios jie atkeliavo pas jus. Iš tiesų, prisiekiu Allahu, jei Jis panorės: kai duodu priesaiką, kad ką nors darysiu arba ko nors nedarysiu, bet paskui matau, kad geriau daryti priešingai, tikrai padarysiu tai, kas geriau, sulaužydamas priesaiką, o paskui išpirksiu jos sulaužymą.“

• Leidžiama prisiekti, net jei niekas to iš mūsų nereikalauja, norint ką nors patvirtinti, net ir tai, kas susiję su ateitimi.
• Po priesaikos leidžiama padaryti išimtį, pasakius frazę „inshallah“ (jei Allahas panorės). Jei ši išimtis buvo ketinama ir pasakyta kartu su priesaika, išpirkti priesaikos sulaužymą nereikia.
• Musulmonas skatinamas sulaužyti priesaiką, jei mato geresnį pasirinkimą, ir išpirkti savo priesaiką.

1. Pagrindinis
2. Jurisprudencija ir jos principai
3. Sandorių teisėtvarka
4. Priesaikos ir įžadai
5. Hadithas

• uždraudė duoti įžadus ir pasakė: „Iš tiesų, tai neatneša jokios naudos. Tai yra tik priemonė ką nors išgauti iš šykštuolio.“