Fatima, Pranašo dukra, skundėsi dėl girnų padarytos žalos jos rankai. Kai pas Pranašą buvo atvežti belaisviai, ji skubėjo paprašyti tarno iš tų belaisvių, kad šie padėtų atlikti namų ruošos darbus. Tačiau ji jo nerado, o rado Aišą ir papasakojo jai apie savo bėdą. Kai jis sugrįžo, Aiša jam pasakė, kad Fatima buvo atėjusi prašyti tarno. Taigi Pranašas atėjo pas Fatimą ir Alį į jų namus, kai jie jau gulėjo lovoje, ruošdamiesi miegoti. Jis atsisėdo tarp jų, o Ali pajuto Pranašo pėdų šaltį ant savo pilvo. Pranašas pasakė: „Ar norėtumėte, kad išmokyčiau jus ko nors geresnio, nei tai, ko prašėte - tarno?“ Jie sutiko ir jis pasakė: „Kai vakare einate miegoti, išaukštinkite Allahą trisdešimt keturis kartus, sakydami Allahu akbar. Šlovinkite Allahą trisdešimt tris kartus, sakydami: subhanallah. Dėkokite Allahui trisdešimt tris kartus, sakydami: alhamdulilliah. Šis zikr yra geriau jums nei turėti tarną.“