Aiša sakė: vieną naktį miegojau šalia Pranašo, ramybė ir Allaho palaima jam, tačiau pabudusi nepamačiau jo šalia. Palietusi ranka tą vietą kambaryje, kurioje jis melsdavosi, radau jį nusilenkusį, o jo pėdos tuo metu buvo vertikalioje būsenoje. Ir jis tuo metu kalbėjo: [Ieškau prieglobsčio ir kreipiuosi į] Tavo malonę nuo Tavo rūstybės man arba mano žmonėms, [ir] ieškau prieglobsčio [Tavo atleidime] ir Tavo gausioje malonėje [nuo Tavo bausmės], [Ieškau prieglobsčio pas Tave nuo Tavęs paties ir Tavo grožio savybėse nuo Tavo didybės savybių, nes niekas negali suteikti apsaugos nuo Tavęs, išskyrus Tave, ir nėra prieglobsčio ar išsigelbėjimo nuo Allaho, išskyrus pas Allahą. [Negaliu išvardyti visų pagyrimų Tau, kurių Tu esi vertas], nes nesugebu aprėpti ir suskaičiuoti Tavo gailestingumo ir gėrio taip, kaip Tu esi to vertas, nepaisant mano pastangų. [Tu esi toks, koks pats Save pagyrei], nes Tu pats Save šlovinai taip, kaip esi vertas, tad kas galėtų Tave tinkamai pagirti?!