Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakoja apie veidmainius ir jų tingumą, kai reikia dalyvauti maldose, ypač iša ir fadžr maldose, ir apie tai, kad jei jie žinotų atlygio dydį už dalyvavimą jose kartu su kitais, jie būtų atėję, net jei tektų šliaužioti kaip kūdikiams ant rankų ir kelių. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) vos nenusprendė įsakyti pradėti maldą ir paskirti žmogų, kuris vestų maldą, o tada jis kartu su malkas nešančiais vyrais eitų pas žmones, kurie nedalyvauja maldos susirinkime ir sudeginti juos kartu su savo namais, atsižvelgiant į jų nuodėmės pavojingumą. Tačiau jis to nepadarė, nes namuose gyveno moterys, nekalti vaikai ir kiti, kurie turi pasiteisinimų neatvykti į maldą mečetėje, nes jie nepadarė jokios nuodėmės.