Abu Qatada Al-Ansari ieškojo savo skolininko, kuris nuo jo slėpėsi. Kai jį surado, skolininkas pasakė: „Aš esu nemokus ir neturiu pinigų grąžinti tau skolos.“ Abu Qatada paprašė jo prisiekti Allahu, kad jis neturi pinigų. Ir vyras prisiekė Allahu, kad sako tiesą. Tuomet Abu Qatada pasakė, kad girdėjo Pranašą sakant: Kas trokšta ir džiaugiasi, kad Allahas jį išgelbėtų nuo kančių, išbandymų ir siaubų Teismo dieną, tegu suteikia nemokiam žmogui palengvėjimą, atidėdamas ar nukeldamas skolos grąžinimą, arba sumažina skolą ar ją visiškai panaikina.

• Pageidautina suteikti nemokiam žmogui atidėjimą tol, kol jam bus lengva grąžinti skolą, arba atleisti ją visiškai arba iš dalies.
• Kas palengvina tikinčiojo kančią šiame gyvenime, Allahas palengvins jo kančią Teismo dieną, nes, iš tiesų, žmogus sulaukia to, ką pasėjo.
• Taisyklė yra tokia: privalomi darbai yra vertingesni už savanoriškus. Tačiau tam tikrais atvejais savanoriškas darbas gali būti vertingesnis už konkretų privalomą veiksmą. Pavyzdžiui, suteikti nemokiam skolininkui atidėjimą ir nereikalauti skubaus skolos grąžinimo yra privaloma, o visiškai atleisti skolą yra savanoriškas veiksmas. Šiuo atveju skolos atleidimas yra vertingesnis už vien atidėjimo suteikimą.
• Šiame hadise kalbama apie žmogų, turintį pagrįstą pasiteisinimą. O apie skolininką, kuris turi galimybę sumokėti, tačiau vilkina skolos grąžinimą, Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Turtingo žmogaus delsimas grąžinti skolą yra neteisybė.“