Pranašas ragina tikintįjį skubėti daryti gerus darbus ir dažnai juos atlikti, kol jie dar nepasidaro sunkūs ir jo neapima įtartinos mintys, kurios atstums jį nuo to. Per tokias negandas, kurios yra tamsios kaip naktis, tiesa ir melas susimaišo ir žmonėms tampa sunku juos atskirti. Dėl to žmogus aklai klajoja tiek, kad ryte tampa tikinčiu, o vakare - netikinčiu, arba vakare tampa tikinčiu, o ryte - netikinčiu, taip apleisdamas savo religiją dėl trumpalaikės pasaulietinės naudos.