Pranašas ragino musulmonus pasitikti mirtį turint tik gerų lūkesčių iš Allaho – kad paskutinėmis akimirkomis jų širdyse viešpatautų viltis Jo gailestingumui ir atleidimui. Gyvenime Allaho baimė žmogų skatina stengtis, vengti nuodėmių ir daryti gerus darbus, tačiau mirties patale darbų laikas jau būna pasibaigęs. Ten žmogui labiausiai reikalinga ne baimė, o tvirta viltis į Allaho gerumą.