Pranašas paaiškino kai kurias džahilijos praktikas, įspėdamas ir pabrėždamas faktą, kad viskas yra Allaho rankose ir niekas nevyksta, o tik pagal Jo įsakymą ir potvarkį. Šios praktikos yra: Pirma: žmonės džahilijos laikais manė, kad liga yra užkrečiama savaime. Tačiau Pranašas uždraudė tokį tikėjimą, kad liga gali būti natūraliai perduodama iš vieno sergančio kitam, nes Allahas yra visatos Valdovas ir tas, kuris siunčia ligą ir ją pašalina, ir tai vyksta tik pagal Jo valią ir nutarimą. Antra: džahilijos laikų žmonės, išvykdami į kelionę ar prekybą, priversdavo paukštį skristi. Jei paukštis skrisdavo į dešinę, jie tai laikydavo geru ženklu, o jei skrisdavo į kairę - blogu ženklu, ir grįždavo atgal. Pranašas uždraudė tokį paukščių laikymą blogu ženklu ir aiškiai pasakė, kad tai klaidingas įsitikinimas. Trečia: džahilijos žmonės sakydavo, kad jei pelėda nutupia ant namo, jo gyventojus ištiks nelaimė, bet vėlgi Pranašas uždraudė tuo tikėti. Ketvirta: jis uždraudė Safar mėnesį, kuris yra antras mėnulio kalendoriaus mėnuo, laikyti blogu ženklu. Buvo sakoma, kad „Safar“ yra gyvatė skrandyje, kuri pažeidžia galvijus ir žmones, ir jie teigė, kad ji užkrečiama labiau nei niežai; tačiau Pranašas paneigė tokį įsitikinimą. Penkta: jis įsakė pasitraukti toli nuo sergančio raupsais, kaip ir nuo liūto dėl atsargumo ir saugumo. Raupsai - liga, ardanti žmogaus organus.